Ji lygi vyrui savo asmenine bei visuomenine atsakomybe ir gaudama atlyginimą u savo poelgius. Ji pripainta nepriklausoma asmenybe savo mogiškomis savybėmis ir verta dvasinių siekių. Jos mogiškoji prigimtis ne emesnė ir nesiskiria nuo vyriškosios. Abu sudaro vieną visumą. Dievas sako: “Ir Dievas priėmė (jų maldas) ir atsakė jiems (sakydamas): aš niekada neatimsiu darbo nei iš vieno iš jūsų, ar jūs būtumėt vyras, ar moteris, jūs – vienas kito dalis…” (3:195; 9:71; 33:35-36).
Ji lygi vyrui gaudama išsilavinimą ir inių. Kai Islamas skyrė musulmonams siekti inių, jis nedaro skirtumo tarp vyrų ir moterų. Beveik prieš 14 amių Mahometas pareiškė, kad inių siekimas – kiekvieno musulmono pareiga, ar tai būtų vyras, ar moteris. Šis pareiškimas buvo labai aiškus ir įgyvendinamas visos musulmonų istorijos eigoje.
Ji turi odio laisvę kaip ir vyras. Jos nuomonės reiškimas priimamas ir negali būti ignoruojamas tik dėl to, kad ji priklauso moterų giminei. Korane ir istorijoje nurodoma, kad moteris ne tik laisvai reikštų savo nuomonę, bet ir ginÄytųsi ir dalyvautų rimtose diskusijose su pačiu Pranašu, o taip pat kitais Islamo vadovais (Koranas, 58:1-4; 60:10-12). Be to, buvo atvejų, kai musulmonų moterys reiškė savo paiūras teisėtvarkos, valstybinės svarbos klausimais ir buvo Kalifų opozicijoje, o šie priimdavo racionalius moterų argumentus. Tokie įvykiai buvo Umar Ibn al Chattabo chalifato valdymo metu.
Istoriniai metraščiai rodo, kad moterys dalyvavo visuomeniniame ankstyvųjų musulmonų gyvenime, ypaÄ tautinių kančių laikotarpiais. Moterys dalyvavo visuomeniniame ankstyvųjų musulmonų gyvenime, ypaÄ tautinių kančių laikotarpiais. Moterys paprastai lydėdavo musulmonų armijas, dalyvaujančias mūšiuose, kad galėtų slaugyti sueistuosius, ruošti maistą, aptarnauti karius ir kt. Jų neslėpė u geleinės udangos ir nelaikė beverčiais padarais, neturinčiais sielos. Islamas skyrė moterims vienodas teises sudaryti kontraktus, usiimti verslu, savarankiškai udirbti ir turėti pinigų. Jos gyvenimas, jos nuosavybė, jos garbė yra šventi kaip ir vyro. Jei ji įvykdys kokį nusikaltimą, jos nubaudimas bus ne maesnis ir ne didesnis negu vyro bausmė panašiu atveju. Jei jai buvo padaryta ala, ji gauna atitinkamą kompensaciją, kuri yra lygi tai, kokią jos vietoje gautų vyras. (2:178; 4:45; 92-93).
Islamas neskelbia šių teisių statistinėje formoje, o paskui jų vengia. Jis imasi visų priemonių, kad jos būtų išsaugotos ir įgyvendintos kaip neišvengiamos tikėjimo tiesos. Jis niekada nepakenčia tų, kurie linkę į nusistatymą moterų atvilgiu ar skirtingai iūri į vyrą ir moterį (42:47-50; 43:15-19; 53:21-23).
Islamas davė moteriai teisę paveldėti dalį turto. Iki islamo ji ne tik negaudavo šios dalies, bet pati buvo laikoma vyro paveldėta nuosavybe. Kai kuriais atvejais civilinių kontraktų paliudijimui buvo būtini du vyrai arba vienas vyras ir dvi moterys. Tačiau tai nerodo, kad moteris emesnė u vyrą. Tai kontraktą pasirašančių šalių teisių apsaugos priemonė, kadangi moteris, kaip taisyklė, ne taip patyrusi praktiniame gyvenime kaip vyras. Šis patirties neturėjimas gali sukelti alą vienai iš šio kontrakto pusių. Todėl įstatymas reikalauja, kad maiausiai dvi moterys būtų liudininkės kartu su vienu vyru. Jei viena iš liudininkių ką nors pamirš, kita jai apie tai primins. Arba, jei ji padarys klaidą dėl patirties trūkumo, kita moteris ją pataisys. Tai atsargumo priemonė, garantuojanti teisingą sandėrį ir gerus santykius tarp monių.
Moteris turi tam tikras privilegijas, kurių neturi vyras. Ji laisva nuo kai kurių religinių įsipareigojimų, pavyzdiui, nuo maldų ir pasninko mėnesinių ir gimdymo metu. Ji neprivalo lankyti pamaldų meÄetėje penktadieniais. Ji laisva nuo visų finansinių įsipareigojimų. Kaip motina ji daugiau pripaįstama ir gerbiama Dievo akyse (31:14-15; 46:15). Pranašas pripaino šią pagarbą, kai pareiškė, kad rojus guli po motinos kojomis. Kaip mona, ji turi teisę reikalauti iš savo būsimo vyro išpirkos, kuri taps jos nuosavybe. Ji turi teisę į pilną aprūpinimą ir visapusišką vyro paramą. Ji neprivalo dirbti arba dalintis su vyru šeimos išlaidomis. Ji turi teisę po vestuvių susigrąinti visa tai, ką turėjo iki tol, ir vyras neturi teisių į nei vieną iš jos asmeninių daiktų. Kaip duktė arba sesuo ji turi teisę į saugumą ir apsaugą atitinkamai iš tėvo arba brolio. Tai jos privilegija. Jei ji pageidauja dirbti arba būti finansiškai nepriklausoma, arba dalyvauti bei dalintis atsakomybėje u šeimą, ji yra visiškai laisva taip elgtis su sąlyga, jog garantuojama jos neliečiamybė ir garbė.
Tai, kad moteris maldos metu stovi u vyro, visiškai nereiškia, kad ji yra emiau jo. Eilių išsidėstymo tvarka pamaldų metu nustatyta taip, kad padėtų kiekvienam susikoncentruoti savo meditacijoje. Tai labai svarbu, kadangi musulmoniškos maldos – tai ne tik psalmių ir giesmių giedojimas. Jose yra veiksmai, judesiai, stovėjimas, lankstymasis, kritimas ant kelių ir kt. Todėl, jei vyrai susimaišo su moterimis tose pačiose eilėse, tai gali trukdyti ir nukreipti dėmesį. Tada mintys gali būti uimtos kakuo svetimu maldai ir nukreipti tikintįjį nuo šviesaus meditacijos kelio. Rezultate bus prarastas maldos tikslas, be to, bus atliktas svetimoterystės įeidimas vilgsniu, nes akis – apiūrinėdama draudiamus dalykus – gali būti įeidimo kaltininke taip pat kaip ir širdis. Islamas nurodė eilių tvarką taip, kad pirmose eilėse stovi vyrai, u jų – vaikai, o moterys – u vaikų. Bet kas, kas nors kiek paįstamas su musulmoniškų maldų kilme ir paskirtimi, gali lengvai suprasti visą tokios tvarkos išmintį.
