DU'A IR JOS įTAKA ŽMOGAUS LIKIMUI

Shaykh Abû Ammâr Yasir al-Qadhî "Dua: The Weapon of the Believer"
Vertė: Jurgita Azhar

Dauguma iš mūsų tikriausiai ne kartą esame pagalvoję: "Jeigu visas mūsų likimas jau yra iš anksto nulemtas, tai kokia tuomet yra du'os prasmė? Juk mes gausime tai, ką Allah jau seniai yra mums paskyręs, o tai, kas mums nepaskirta - niekuomet neatsitiks. Tai kokia gi yra prasmė melstis, bei prašyti Allah to, kam niekuomet nėra lemta atsitikti?"

Norint surasti atsakymą į šį klausimą reiktų suvokti, jog bet kokio mūsų veiksmo rezultatas priklauso nuo mūsų pačių pastangų. Kuo daugiau pastangų įdėsime - tuo rezultatas bus geresnis.Štai paimkime kad ir paprasčiausią sėklą. Žinome, jog jos paskirtis - duoti vaisių. Tačiau, tam niekuomet nėra lemta atsitikti, jeigu ūkininkas neįdės pastangų ir neišpurens dirvos, nepasodins tos sėklos, nesirūpins ja, kol ji auga, nelaistys išaugusio daigo ir pan.

Taigi, tas pats pasakytina ir apie Dieviškosios Valios įvykdymą. Nors tikime, jog atsitiks tai, kam yra lemta atsitikti, vis tik turime dėti visas pastangas, jog gautume trokštamą rezultatą. Taigi, du'a ir yra tas būdas, kuriuo mes stengiamės pasiekti trokštamo rezultato ir tai visiškai neprieštarauja tam, ką Dievas jau iš anksto yra mums nulėmęs.

Idant geriau suprastume pateiktą pavyzdį, pasitelkime į pagalbą hadisą. Thawban pranešė, jog mūsų Pranašas (saws) yra pasakęs: "Niekas taip neprailgina mogaus gyvenimo, kaip jo geri darbai; ir niekas taip negali pakeisti Dieviškosios Valios, kaip du'a. Ir iš tiesų, vien tik per savo nuodėmes mogus labai greitai gali netekti to turto, kurį jam teikia du'a."[1]

Kitais odiais tariant, gerų darbų darymas prailgina mogaus gyvenimą, ir, jeigu mogus įdeda pakankamai pastangų, jis pasieks norimą rezultatą, t.y. tai, kas jam ir buvo iš anksto lemta. Taigi, tiek pačios mūsų pastangos, tiek ir gautas rezultatas - visa tai yra jau iš anksto nulemta.

Turbūt natūraliai gali kilti klausimas: "O kaipgi du'a gali pakeisti Dieviškąją Valią?" Paimkime paprastą pavyzdį: tas faktas, jog Jūs susirgsite jau buvo nulemtas Dievo lygiai taip pat kaip ir tai, jog susirgęs Jūs prašysite iš Dievo sveikatos. (t.y. tiek pati liga, tiek ir Jūsų malda buvo nulemta iš anksto). Lygiai tas pats pasakytina apie tai, jog mogus, padaręs nuodėmę, netenka to gerumo, kuris jam buvo skirtas. Dievo inios bei išmintis yra begalinės, ir dar prieš mogui gimstant Visagalis inojo, koks bus Jo gyvenimas bei darbai. Yra daugelis hadisų, kurie paaiškina šią mintį. Pavyzdiui, Mu'adh ibn Jabal pranešė, jog Pranašas (saws) yra pasakęs: "Atsargumas netenka jokios vertės prieš Dieviškąją Valią, tačiau du'a turi įtakos viskam: tam, kas turi įvykti, ir tam, kas ne. Dėl to aš patariu Jums sakyti du'a, O Jūs, Allah tarnai!"[2]

Taigi, nesvarbu, kad ir kaip atsargus mogus bebūtų, jis negali išvengti to, kas jam yra nulemta paprasčiausiai dėl to, jog Allah viską kontroliuoja, ir niekas negali pasislėpti nuo Jo inių bei galios. Tačiau, kreipiantis į Allah per du'a yra įmanoma, išvengti to, kas buvo nulemta. Salman al-Farsi prisiema, jog Pranašas (saws) yra pasakęs: "Niekas taip negali pakeisti Dieviškosios Valios, kaip du'a ir niekas taip neprailgina mogaus gyvenimo, kaip jo geri darbai". [3]

Šis hadisas labai aiškiai kalba apie tai, jog vienintelis būdas, kuriuos mes galime pakeisti Dieviškąją Valią yra du'a. Taigi, tikėtina, jog mogui yra lemta patirti kokią nors nelaimę, tačiau, du'os dėka to galima išvengti ir priešingai, nesakant du'os yra didelė tikimybė, jog mogaus gyvenime gali pasitaikyti ne vienas nemalonus atsitikimas ar nelaimė.

Taipogi At-Tirmidhi pasakojimų rinkinyje galime aptikti ir kitą hadisą, palaikantį šią mintį. Pranašas (saws) yra pasakęs: “Visame pasaulyje nėra tokio musulmono, kuris prašytų Allah to, ko nori, ir to negautų, arba nebūtų atitolintos nuo jo laukiančios nelaimės; jeigu, inoma, jis neprašo ko nors blogo savo artimui arba neprašo Allah nutraukti giminystės santykius su jo artimaisiais." [4]

Iš šio pasakojimo labai aiškiai matome du'os teikiamą naudą. Žmogus, sakantis du'ą ne tik gauna tai, ko prašo, bet bet ir iš jo gyvenimo yra pašalinamos jo laukusios nelaimės.

Ibn Hajr yra taip pasakęs apie du'ą: "Žmogus, sakantis du'ą, gauna iš Allah atlygį u tai, kad meldiasi, ir u tai, kad paklūsta Allah valiai, nes viskas priklauso vien tik Allah: tiek mūsų pastangos, tiek ir mūsų pastangų rezultatas! [5]

Taigi, grįkime prie šio straipsnio pradioje uduoto klausimo. Ibn al-Qayyim sako: "Logiška, jog tokio mąstymo pasekmės labai lengvai gali privesti iki to, jog mes atsisakysime visų savo pastangų. Apie taip mąstantį mogų galima būtų štai ką pasakyti: jeigu Jums yra lemta patenkinti savo alkį ir troškulį, tuomet tai ir bus patenkinta, nesvarbu, ar Jūs valgysite ir gersite, ar ne. O jeigu tai nėra Jums lemta, tuomet Jūs niekados nepatenkinsite savo alkio ir troškulio, nesvarbu kiek valgysite ar gersite." [6]

Taigi, Dieviškosios Valios (qadr) buvimas mūsų gyvenime neturi sustabdyti mūsų nuo du'a sakymo. Kaip mes stengiamės utikrinti savo kasdieninių poreikių (tokių kaip maistas, drabuiai, pastogė) patenkinimą, lygiai taip mes turime stengtis ir dėl religinių bei dvasinių poreikių patenkinimo. Iš tiesų du'a yra labai glaudiai susijusi su Dieviškąja Valia (qadr), tiesą sakant, ji yra kiekvieno mūsų qadr dalis. Allah ino, jog kiekvieno mūsų prašymas bus patenkintas, ar, mums prašant per du'a, iš mūsų gyvenimo pašalintas blogis. Štai kodėl remiantis mūsų Pranašo (saws) sunnah, witr maldos metu reikia sakyti šią du'ą: "...palaiminkit tai, ką man duodate. Ir atitolinkit ar pašalinkit nuo manęs tą blogį, kuris man yra lemtas, nes iš tiesų, Jūs viską lemiate ir niekas neturi galios nulemti tai, kas jau yra Jūsų nulemta..."[7]

Kiekvieno musulmono pareiga kreiptis į Allah ir prašyti, jog iš jo gyvenimo būtų pašalintas jam skirtas blogis. Taipogi verta paminėti, jog Dieviškosios Valios mogaus protui niekuomet iki galo nesuprasti. Musulmonas, kurio širdyje glūdi stiprus tikėjimas Dievu, niekuomet nesileidia į gilius filosofinius išvediojimus, o juo labiau tuos, kurie liečia Dieviškąją Valią ir jos išsipildymą. Jis nuoširdiai priima tai, kas atsitiko jo gyvenime kaip neišvengiamą dalyką; kaip tai, kas jam buvo nulemta Dievo ir tuo pačiu meldiasi ir prašo Dievo, jog ateityje jo neukluptų negandos ir nelaimės. Kadangi nė vienas iš mūsų neinome, kas mums yra nulemta ateičiai, todėl laukiame geriausio ir tikimės, jog Allah išgirs mūsų maldą ir išpildys tai, ko mes prašome. Juk eidami į darbą tikimės, jog mėnesio gale gausime atlyginimą, lygiai taip ir melsdami Dievo tikime, jog mūsų maldų bus išklausyta ir į jas atsakyta.
--------------------------------------------------------------------------------

Išnašos
1 Papasakojo Ibn Majah #90, ir Shaykh al-Albani yra pasakęs Sahih Ibn Majah knygoje (73): “Jis yra autentiškas, ‘Ir iš tiesų...’; r. al-Sahihah, # 154.”
2 Šis hadisas yra silpnas. Jį papasakojo Ahmad, Abu Ya'la, bei al-Tabarani al-Kabir'e, taip, kaip buvo minėta Da’if al-Jami’ # 4785.
3 Autentiškas, pranešė al-Tirmidhi ir al-Hakim iš Salman, taip, kaip yra minėta Sahih al-Jami’ # 7687.
4 Autentiškas, pranešė al-Tirmidhi iš ‘Ubadah ibn Samit, taip, kaip yra minėta Sahih al-Jami’ # 5637.
5 Fath al-Bari, 11/95.
6 Al-Jawab al-Kafi, Ibn aI-Qayyim, p. 13.
7 Pranešė al-Tirmidhi (# 464), al-Nasa’i (# 1725) ir kiti, remdamiesi autentiškais šaltiniais.