HIDŽABAS: PRIESPAUDA AR IŠSIVADAVIMAS?

Straipsnį parašė: Mary C. Ali

Vertė: Halima Jonikaitė

 "Kodėl musulmonų moterys turi dengti savo galvas?" Šis klausimas yra uduodamas tiek pačių musulmonų, tiek ir ne musulmonų. Daugeliui moterų tai tampa pagrindiniu išbandymu būnant musulmone.

 Atsakymas į šį klausimą yra labai paprastas:  musulmonės gerbia HIDŽAB‘ą (t.y. galvos ir kūno apdengimą) todėl, kad toks yra Allacho noras.

 "O Pasiuntiny, pranešk savo monoms ir dukroms, ir tikinčiosioms moterims usitraukti savo viršutinius drabuius aplink save (kai jos eina ten, kur yra vyrai). Šitaip bus geriau jei jos bus inomos (būnant musulmonėmis) ir nepykti..." (Šv.Koranas 33:59)

 Kitos, antraeilės prieastys, yra kuklumo reikalavimas iš vyrų ir moterų. Tokiu būdu jie bus vertinami pagal jų protą bei poelgius, o ne u išvaizdą ir seksualumą. Viena mokinė iš Irano yra pasakiusi: "Mes nebenorime vyrams leisti elgtis su mumis kaip su sekso objektais, taip kaip jie visada darė. Mes nenorime, kad jie kreiptų dėmesį į mūsų išvaizdą, o kad susidomėtų mūsų asmenybėmis ir mąstymu. Mes norime, kad jie į mus iūrėtų rimtai ir elgtųsi kaip su lygiavertėmis, o ne lakstytų paskui mus dėl mūsų kūno ir išvaizdos."

Musulmonė moteris, kuri pridengia savo galvą, pabrėia savo asmenybę. Kas ją bepamatytų, jie supras, kad ji yra musulmonė, yra dorovinga ir yra morali. Daugelis musulmonų moterų, kurios prisidengia, yra orios ir savimi pasitikinčios; jos didiuojasi, jog yra pripaįstamos kaip musulmonės. Kaip skaisti, ori, tyra moteris, ji nenori nė menkiausios seksualinės sąveikos su vyrais. Moteris, kuri prisidengia, nuslepia savo seksualumą, bet sugeba parodyti savo moteriškumą. Musulmonų moterims, hidabo klausimas  buvo opus ir diskutuotinas per amius ir, turbūt, išliks diskutuotinas ir ateityje. Kai kurie mokyti monės nesvarsto apie šio klausimo kėlimą, o svarsto, “Ar veido pridengimas yra reikalavimas?”, kol didioji dalis monių teigia, jog tai nėra reikalavimas. Vidurinę poziciją  uima tie, kurie teigia, jog nurodymai yra migloti ir yra palikti apsispręsti individualiai, priklausant nuo situacijos. Iš Pranašo monų buvo reikalaujama, kad jos pridengtų savo veidus tam, kad kiti vyrai jų negeistų seksualiai, kadangi jos buvo ” Tikinčiųjų Motinos”, bet šitai nebuvo reikalaujama iš kitų moterų.

 Žodis "hidab" yra kilęs iš arabiško odio "hadaba", kuris reiškia: ‚pasislėpti nuo vilgsnių' ar 'nuslėpti'. Tuo pačiu, hidabas yra suprantamas kaip ‚kuklus musulmonės prisidengimas'. Sekantis klausimas yra: “Koks yra prisidengimo plotas?” Šv.Korane yra teigiama:

 "Pranešk tikintiesiems vyrams, kad jie turi nuleisti vilgsnius ir saugoti savo kuklumą, tai padarys juos tauresnius; ir Allah gerai ino, ką jie daro. Ir pranešk tikinčioms moterims, kad jos turi nuleisti savo vilgsnius ir saugoti savo kuklumą, ir kad jos nerodytų savo groio ir puošnumo, išskyrus tai, kas savaime turi pasirodyti; kad jos apsisuptų savo viršutiniais

drabuiais ir nerodytų savo groio, išskyrus savo vyrams..." (Šv.Koranas 24:30-31)

 Šios eilės iš Šv.Koranas pateikia dvi pagrindines taisykles: moteris niekuomet neturėtų rodyti savo groio ir puošnumo, išskyrus tai, kas pasirodo netyčia, kai, pavyzdiui, vėjas pakelia jos drabuius, ir jų galvos apdangalas turėtų būti udėtas taip, kad dengtų plaukus, kaklą ir krūtinę. Islamas neapibrėia tikslaus drabuių stiliaus, kurio musulmonai turėtų laikytis. Tačiau, kai kurie reikalavimai turi būti vykdomi. Pirmasis reikalavimas yra pridengti kūno dalis. Islamas turi dvi prieastis vadovavimui ir valdymui: pirma, Šv.Koranas, yra atskleistas Allah odis ir antra, Hadith (hadisai) arba Pranašo Muhamedo papročiai  buvo parinkti Allah'o, kad būtų pavyzdys monijai. Štai yra vienas iš Pranašo hadisų:

 "Ayesha (Aiša) pranešė, jog Asmaa, Abu Bakr (R) dukra, atėjo pas Allah Pranašą apsirengusi aptemptais, plonais drabuiais. Jis priėjo prie jos arčiau ir pasakė: ’O, Asmaa! Kai mergaitė pasiekia pirmąjį menstruacinį periodą, nedera neprisidengti, išskyrus tai ir tai.” Ir jis parodė į veidą ir į rankas." (Abu Dawood)

 Sekantis reikalavimas yra drabuių laisvumas. Drabuiai turi būti pakankamai platūs ir laisvi, kad nepabrėtų ir neatskleistų figūros formos. Vienas pageidautinas būdas paslėpti figūros detales, yra usimesti apsiaustą ant viršutinių drabuių, bet jeigu drabuiai yra pakankamai laisvi, apsiaustas nėra būtinas.  Mediagos storumas yra trečiasis pageidavimas. Drabuio mediaga turi būti pakankamai stora, jog nebūtų įmanoma įvelgti odos spalvos ar figūros formos. Pranašas Muhamedas teigė, jog vėlyvesnėse kartose negu jo ummah bus "moterų, kurios bus apsirengusios, bet atrodys nuogos, su kuodais ant galvos, kaip kupranugario kauburiais. Keikite jas nes jos iš tikrųjų yra prakeiktos." (Muslim). Kitas reikalavimas yra ori išvaizda. Drabuiai neturėtų patraukti vyrų dėmesio. Drabuiai neturėtų būti ibantys ir rėkiančių spalvų, kad nepritrauktų visų dėmesio į drabuį ir į moterį. Dar yra ir šie reikalavimai:

Moterys negali rengtis taip, kad atrodytų kaip vyrai. "Ibn Abbas atpasakojo:

 'Pranašas prakeikė vyrus, kurie bandė atrodyti kaip moterys, ir prakeikė moteris, kurios bandė atrodyti kaip vyrai.' (Bukhari)

 Moterys neturėtų, rengtis taip, kad būtų panašios į netikinčiuosius. Apranga turi būti kukli, ne per daug iššaukianti ir ne per nuplyšusi tam, kad įgyti kitų ujautimą ir gailestį. Danai yra neminimas faktas, kad modernusis Vakarų rengimasis yra naujas išradimas, tačiau jeigu mes pavelgtume į moterų aprangą prieš septyniasdešimt metų, mes pamatytume drabuius, panašius į hidabą. Šios energingos ir darbščios Vakarų moterys nebuvo prislėgtos dėl savo drabuių, kuriuos sudarė ilgos, plačios suknelės ir įvairūs galvos apdangalai. Musulmonės, kurios dėvi hidabą, nemano, jog hidabas yra nepraktiškas ar tiesiog kliūtis jų kasdieniam gyvenime. Hidabas nėra vien tik dengianti suknia, tai yra manieros, elgesys, ir išvaizda  visuomenėje. Suknia yra tiktai vienas aspektas iš daugelio. Pagrindinis reikalavimas musulmonių drabuiams yra taikomas ir musulmonų vyru aprangai, tik skirtingame laipsnyje.  Kuklumas reikalauja, kad plotas tarp bambos ir kelių turi būti visada pridengtas, išskyrus prieš savo moną. Vyrų apranga neturėtų būti kaip moterų, taip pat ji neturėtu būti aptempta ar iššaukianti. Musulmonas turi rengtis taip, kad parodytų savo identitetą kaip musulmonas. Vyrams yra draudiama dėvėti šilką ir auksą, bet tai nedraudiama moterims. Ir vyrams, ir moterims, rengimosi reikalavimai nėra tam, kad apribotų, o tam, kad būtų įmanoma funkcionuoti visuomenėje pagal Islamo papročius.